Kodėl ir į ką svarbiausia atkreipti dėmesį per Vėlines laidoje „Dienos komentaras“ atsako kunigas Ričardas Doveika.
Kada krikščionybėje atsirado tokia šventė kaip Vėlinės?
Gyvenimo šventę krikščionys pradėjo švęsti nuo Kristaus išganymo įvykio – nuo Didžiojo penktadienio, kada mes, krikščionys, tikime, kad yra įvykęs atpirkimas, kada yra atleidžiama nuodėmė, sunaikinama mirtis ir žmogus įvedamas į gyvenimą, gyvenimą be pabaigos. Ir primenama, kad žmogus yra nemirtinga būtybė, ir, kad santykis su Dievu yra natūrali žmogaus aplinka būti ir gyventi.
Taigi, krikščionybė sugrąžina mirusiųjų artumą į savo gyvenamąją vietą ir kapų lankymas, šventųjų kapų, jų kankinystės dienoje, yra skirtas prisiminti jų herojiškas vertybės, jų pasiaukojimą, kad jų dėka mes esame krikščionys. Taip krikščioniškame pasaulyje formavosi pagerbimo diena.
Lapkričio 1-ąją pagerbiame tuos, kurie realizavo save, kuriems Dievas buvo natūrali gyvenimo aplinka, kurie išreiškė savo visišką žmogiškumą. Mes tikime, kad jie po mirties yra patekę į džiaugsmo ir rojaus būseną, kaip sakome į Dievo karalystę ir Dievo artumą.
Lapkričio 1-ąją mes pagerbiame gyvenimą, šviesą, patį žmogų, jo santykį su Dievu ir leidžiamės į kelionę prie kapų, nes ši diena primena, kad kiekvienas kapas egzistuoja tol, kol yra supiltas. Nuo tos akimirkos jis tampa vilties ir prisikėlimo vieta.
Taigi, Lapkričio 1 d. keliaujame į vilties piligrimystę prie savo artimųjų kapų, išreikšdami tikėjimą, mes tikime jų prikėlimu iš numirusių ir amžiną gyvenimą.
Lapkričio 1 d. yra mūsų nemirtingumo iškilmė, mūsų gyvenimo šventė. Dėl to, kad mes visi kartu tomis dienomis esame kelyje, tai yra visuotinis mūsų, kaip Dievo kūrinių, pašaukimas, mūsų piligriminė kelionė per šią žemę pasiekti žmogiškumo pilnatvę.
Kuo skiriasi Vėlinės ir Visų Šventųjų diena?
Visų Šventųjų dieną mes švenčiame triumfo dieną, garbės dieną, išaukštinimo dieną, žmogaus, pasiekusio savo pilnatvę, dieną.
Dėl to Lapkričio 1 d. visose bažnyčiose yra aukojamos šventosios mišios balta spalva, aukso spalva, mes prisimename savo šventuosius, vardų globėjus, artimuosius.
Lapkričio 2-oji yra žemės diena – kada mes visi kartu, lankydami kapines ir prisimindami visus mirusiuosius, primename sau neišvengiamą tikrovę – kapas ir mirtis yra tikrovė. Nori ar nenori, faktas yra, kad esame mirtingi.
Ir būtent tai, kad esame mirtingi, lankant artimųjų kapus, mums primena – o ką aš savo gyvenime turiu nuveikti, kad mano gyvenimo pabaiga būtų gražios mirties patyrimas? Kad aš, pereidamas žemę, savo mirtį visada prisiminčiau – esu kūrinys, man reikalingas Dievas, kitas žmogus, kaip realizuota meilė gyvenime.
Kas yra Helovynas? Ar raginimai jo nešvęsti yra pagrįsti?
Manau, kad šiandien susiduriame su infantiliu naivumu. Nepagarba ir nepažinimu savo kultūros, tradicijų, net savo pagoniškos Lietuvos kultūros. Ar pagoniškoje Lietuvos tradicijoje, ar krikščioniškoje, santykis su mirtimi ir išėjusiais visada buvo labai sakralus, pagarbus, perpintas šviesos, gyvenimo ir pozityvumo.
Su Helovyno šventimu mes pamatome, kad tai visiškai prieštarauja žmogaus sandarai, nes šiandien džiaugtis iš sudarkyto veido, džiaugtis, kad kažkas mane išgąsdino, džiaugtis, kad galiu būti priežastimi kitam susigūžti, yra nesuvokiami dalykai.
Dar kartą suprantu, kad protingumas ir išsilavinimas yra du skirtingi dalykai. Sutinkame daug išsilavinusių idiotų ir labai nedaug protingų žmonių. Yra idiotiška savo vaiką paženklinti visais numirėliais.
Helovyno tikslas yra atstumti, išvaryti mirtį, reiškia apgauti save, susitapatinti su mirtimi, tarsi tavęs kažkas nepaliestų. Prieš patį žmogiškumą šis įvykis yra.
Bet svarbiausia tai, kad turbūt pradėjome labai gerai gyventi, jei vienintelis dalykas, kas gali atkreipti mūsų dėmesį, yra sužaloti žmonės, kūnai, kaukės ir dar skelbiami bjauriausios kaukės konkursai, kur tėvai džiaugiasi, kai laimi jų vaikas. Iš tiesų, tai išsilavinusių idiotų diena.
Visą pokalbį išgirskite vaizdo įraše interviu pradžioje.
